Dzūkiškai‎ > ‎

Marcinkonių pasakojimai

Pasakojimai
 

*  Trys tėvo pamokymai sūnui

*  Apie gerų gyvenimų kaiman

*  Kumelės kiaušinis

*  Kap pas mergų bernas an pragėrų važavo

*  Kap pas mergų svotai atvažavo

*  Kap Benediktui plaukus ataugino

*  Kap Melagis be cinklo ir be kriūkelio lydekų pagau

*  Kap Sandziulio Jonas sėdėj an palaukimo

*  Kap Kuzma per Oderį an plūgo plaukė

*  Apie platų Naujalių Nemunėlį

  
Trys tėvo pamokymai sūnui

 Vieną kartą tėvas, jausdamas priartėjus išėjimui, pasikvietė savo sūnų ir sako jam: aš jau visai susenau ir laikas man jus palikt, tau aš sūnau duosiu tris pamokymus, kurių laikydamasis tu gerai ir laimingai gyvensi: pirmas tai bus- kaip aparsi lauką, tai būtinai jį aptverk; antra- pats nieko nesveikink ir padėk Dieve nesakyk; o trečia tai- valdyk duoną su medum. Išklausė sūnus ir įsidėmėjo tėvo žodžius.

Pasimirė tėvas ir sūnus stojo jo vieton. Pavasary suaręs dirvą, ėmė aplink ją tvorą tverti. Eidamas pro šalį keliu senolis iš nustebimo sustojo ir žiūri, kas čia daroma. Po kiek laiko klausia: tai ką tu čia vaikeli darai? Tėvas man paliepė mirdamas, kad, suaręs dirvą, ją visuomet aptverčiau,-atsakė tasai. Vaikeli, jis tau sakė, kad visuomet ją apartum aplink, taip tu ją aptversi, kad visokios piktžolės nelystų. Tai klausyk, seneli,gal tu žinai ką galėtų reikšti tie žodžiai, kad pats nieko nesveikink ir kitiems padėk Dieve nesakyk. O tą reiškia, kad išeik į darbus taip anksti, kad dar nieko nesutiktum ir padėk Dieve sakytų tau matydami tave dirbant. Mat kaip, nustebo sūnus. Na, o jau paskutinį pamokymą tai jau aš gerai supratau, kad visad valgyčiau duoną ir gerai dar ją medum aptepčiau. Nu tu ir glušas, vaikeli. Tėvas tau sakė, kad tu taip dirbtum, kad po darbo įsidėjus duoną burnon, ji tau skonio būtų, kaip medus.

       

Papasakojo Gaidienė Pranė iš Marcinkonių kaimo


Apie gerų gyvenimų kaiman

 Kartą man būnant Musteikos kaime Pranas Kilminavičius papasakojo tokią istoriją. Stovėjom mes tada ant keliuko vedančio į laukus. Jis man ir pasakoja: kartų gyniau karves šituoj kelaliu ir va šiton vieton, kur mes dabar stovim, stovi žmogus, vienų rankų kešenion laiko, kiton čikoliadų turi ir valgo. Jie ca pas Gaidzį (tuometinį šio namelio šeimininką, kur dabar gyvena mūsų draugas Romas) atvažuodavo, tai pamedžiots, tai paklausyc, kap cacarukai (tetervinai) graina. Tankiai ca tų ponų iš miesto privažuodavo. Nugi ir sako jis man: gerai ca pas jus kaiman gyvenc, ir oras geras visa savo: pienas, būlbės... Ir stovi jis ir čikuliadų valgo...

 Papasakojo Pranas Kilminavičius iš Musteikos kaimo


 
Kumelės kiaušinis

Gyveno kartų dziedukas su bobuti. Ir turėjo jiej senų kumelaitį. Raikėjo kito arklio, alia už kų gi pirksi? Rozų ir sako dziedukas: „- Važuosiu, bobute, in turgų, gal gisaksis mūs kumelaitį parduoc ar išmainyc.“ Sugalvojo ir išvažavo. Atvažavo turgun, -o ty žmonių, devynios galybės, vieni parduoda, kici deras, perka. Žiūro dziedukas....., dar tokių dalykų dalykų neragėjis: krūva dzidelių, agurkų ir rainų rutulių krūva sukraute. Jis ton pusėn savo kumelaitį ir pasuko. Klausia pardavėjo: „- Kas ca zo obuoliai.“

„-Nugi kumelės kiaušinis“,- atsakė tasai.

„-O tai man kap rozas tokių ir raikia“-mislina dziedukas.

Pardavė dziedukas kumelaitį, nusipirko kumelaitės kiaušinį ir aina patentytas namo. Parajis ir sako:

„-Bobut, parnešau kumelaitės kiaušinį, dar tau raiks nedėlių an jo pasėdėc, kumelukų išperėc.“

Pasodzino dziedukas bobutį an to kumelės kiaušinio, apkamšė skudurais, kad minkščiau būtų. Sėddzi bobutė dzienų, sėdzi kitų, tracių, nusupo jau jai visus šonus ir nugarų, o kumeliuko kap nėr, tep nėr. Inširdo dziedukas, kad kumelukas neskyla, griebė tų kiaušinį, kap nešė laukan, kap jau tėškė jį kelman... O po tuoj kelmu kiškio gulėta...Kiaušinis cik tykšc, kiškis tik strykc iš po kelmo ir murūko miškan...

Paraina dziedukas namo dejuodamas:

„- Raikė ,bobut, tau dar an to kiaušinio pasėdėc, ba kumelukas jau su šersciu buvo, miškan nubėgo.“

Ca ir pabaiga.

Papasakojo Stanislovas Česnuliavičius iš Marcinkonių kaimo


Kap pas mergų bernas an pragėrų važavo

Senais čėsais žmonės gyveno ne tep, kap dabar. Ton pacon pirkion laikė ir ir gyvulius, ir pats su šaimu gyveno. Vištos- ar po pečium, ar an balkio užskridį nakvoj.

Rozų atvažau pas mergų bernas an pragėrų. Tuoj rozu motulė pakloj staltiesį, užkūrė pečių, ir kepa paucienį,- gi pavaišins svetelius. Tais čėsais paucienį kepdavo cik garbingiem sveciam. Iškepėkiaušinius, kad jau va ir neša in stalų su visu petelniu. O tuoj rozu višta nuok balkio ėmė ir pašiko ir papuolė ciesiai petelnion. Motulė blogai jau matė, tai ir ne apregėjo. Pastatė an stalo paucienį ir jau ragina svetelius valgyc. Ciej gi tic raukos, vos vos an šakutių kabina.

„-Sveteliai, valgykit, valgykit, negailėkit“,- ragina motulė.

„-Tai, kad mes valgom, kabinam, motula“,- atsako sveteliai.

„-Šūdų jūs ty valgot sveteliai“,- supyko motulė an jų žūrėdama.

„-Ne šūdų, ale aplink šūdų valgom, motula“,- atsakė sveteliai.

 

Papasakojo Stavislovas Česnuliavičius iš Marcinkonių kaimo

Kap pas mergų svotai atvažavo

Rozų pas mergų atvažavo svotai. Užsėdo visi už stalo, atkorkavojo butelį, o merga ir klausia:

„-Brangūs sveteliai, kuo gi norėtųt, kad jumi pavaišintumėm: ar iš šiknos smukusiu, ar tarpu rietų šutusiu, ar laižomu, ar spjaudomu..“

Pažūrėj svotai an mergos, gal jai su protu nesveika, atsistojo, padėkavojo, kepures an galvų ir pro duris. Tep ir išlėkė nieko nepešį.

O bernui žanycis vis ciek noris. Tai jis kitos subatos vakarų vėl žirgų kinko, važuoja su savo svotu in kitų mergų. Tį vėl už stalo svetelius susodzino, valgo užgerdinėja, o svotas ir porina, kap jiem jiem praitų nedėlių su mergu atsitiko, visi kvatojas, cik vienas dziedulis kertėn sėdėdamas, cik cyli, galvų linguoja. O kap juokas aprimo, dziedulis ir tarė:

„-Svotuli, ne merga dyrnabuvo, ale jūs pacys. Kap jinai jumi siūlė iš šiknos išsmukusio, tai galvon turėjo kiaušinį, tarpu rietų šutis buvo sūris, laižomas-medus, spjaudomas- žuvis,- o jūs nieko nesupratot.“

Pricilo, nusminė bernas su svotu, kad per savo durnumų tokių razumnų mergų pražiopsojo.

 

Papasakojo Gaidienė Pranė iš Marcinkonių kaimo

 

Kap Benediktui plaukus ataugino

          Gyveno rozų kaiman Benediktas. Sumanus, geras vyras, būtų gal ir gražus, ale an galvos nei vieno plauko neturėjo, plikėn kap an zerkolo saulė atsispindėjo. Kentėjo dėl to vyras, ba jaunas dar buvo. O vyrai sumislijo iš jo pasišaipyc. Nu kų, susrinkopircin, sėdzi, apie gyvenimų rokuojas. Sėdzi ty ir Benediktas, kojas šucina bliūdan užmerkis. Žvylgc vyrai an Benedikto, šypc ir garsiai tarias terpu savį:

          „-Ogi žinau, vyrai, gerų rodų, kap plaukai ataugyc“,- sako Markausko Stasys.

          „-Nugi, nugi, tai jau meluosi“,-sukruta vyrai.

          „-Dzievaš, cikra prauda, jau ne vienas tep plaukus atsiaugino“,- porina Stasys, cik tai raikia, kap ataini pircin, prispylc bliūdan vandenio, tadu an jo atsisėsc ir pripersc, kad nat vanduoj bliūdan užputot. Tadu tuoj vandeniu raikia galvų išplauc. Tai jau po nedėlios kap mat plaukai atauga ir ne bilia kokie, až nat garbuoci.

          Visi vyrai gardzai juokias, cik vienas Benediktas kap pucino vuogaitė nuraudzis ligi ausų sėdzi.

 

          Papasakojo Algirdas Antulis iš Marcinkonių kaimo.

 

Kap Melagis be cinklo ir be kriūkelio lydekų pagau

 

          Vienų rozų Melagis porino, kap jis lydekų pagau, nė cinklo neturėdamas, nė kokio kriūkelio. Tuom čėsu dyrbo jis konbikormos gamyklon ir jo niekas kitep nevadė, nei vardu, nei pavardi, kap cik Melagiu. Nu kų? Sako Melagis. Ainu kartų aš ežero krantu, dziena graži, spakaina, pavasaris tadu buvo ir pats lydekų neršėjimas. Ogi žūrau, palė pat krantų išplaukus lydeka, ale kap geras kočėlas, riebi, tokia apsimiegojus, saulės prišildzyta, navet žiovauna. Aš tuom rozu cik žūrau, kad nieko po ranku nėra, tai rankų kyšč kešenion. O ty kelios spalgenos (spanguolės). Paėmis jas tik tie, lydekai, ciesiai ciesiai koserėn. Toj susčiaupė ir kad susrauks nuok tos rūgštelės, nat užsimerkė, kap jai rūgštu pasdarė. O aš kytras, tuom rozu kap stvėriau jų dzviem pirštai už akių ir akšį, pas mani, krantan. Va tep aš jų ir pagoviau, be cinklalio, bekriūkelio, cik su spalgenom.

 

Papasakojo Vytas Anuškaitis iš Varėnos

 
Kap Sandziulio Jonas sėdėj an palaukimo

          Buvo tokis kaiman užkietėjis medžiotojas Sandziulio Jonas, cikras girių karalius, ne vienų vilkų nudėjis, lūšies kailį paklojis, o jau briedzių ragų ir dzykų iltių- nesuskaičiuosi. Ale buvo, kap ir visi medžiotojai, štukorius ir dar melagių melagis... Rozų vyram porina:

          „-Nuvažavau aš kaptai rudenį in Stėgalias, parsivaryc karvių, kų ganės an tolo. Žūrau, tep dzykų motiejukai nuknisci, ale kap būtų suarta. Nu kų, parsivariau karves, už muškietos, grįžau atgalios ir sėdziu an palaukimo. Jau va ir pietema, va jau ir sutemo, jau ir mėnulis patekėj, mėnesiena, sėdziu,- nė krusc. Nu va ciktai tolumon kastai sumirguliau ir aina in mani. Kojos sušalį. Rankos užniemį, ale kenciu, pilniavoju.

          Aina pro mani dzykas, ale matau, kad jaunas ba rudas, tai kų gi ty šausi, šratų gaila- aik. Paskui jį antras- aik, traces- aik, kecvirtas- aik,- ale visi jauni. Kų gi laukiu toliau. Nugi, nugi gali lauko išneria kap kalnas, kap uola ir aina in mani. Ilcys kap šoblios menesienon žiba. Juodas- senis. Navet kvapų užėmė, dar tokio tekio nebuvau ragėjis. Kur ce token netropysi. Aš cykiai, cykai pradėjau cielintis, nu ir cik tie... O dzykas kap ajo, tep ir nuajo... Tep ir po šiai dzienai mislinu, kad gal nok jo skūros kulipka atšoko, ale graiciausia viskas buvo dėl tamsio, kad gi nieko neragėjau...

 

          Papasakojo Algirdas Antulis iš Marcinkonių kaimo

 
Kap Kuzma per Oderį an plūgo plaukė

          Gyveno tokis kaiman Kuzma, katras antran pasaulinian karan buvo ir Vokietijų šturmau.Dzievui dėkui, laimingai namo grįžo, paėmė sau pacių ir daugel vaikų suslaukė.

          Ogi buvo tais čėsais mokyklosna daryc pionierų sueigas ir kviescis in jas visokius interesnus žmones. Paskvietėm mes jį, kap karo veteranų.

          Nu kų. Atajo Kuzma, aišklausė mūs dainelas ir skanduotes, čėsas jam žodzį savo tarc. O vaikų akaitės cik blizga iš cekavumo.

          Atsistoj Kuzma ir porina:

          „-Paporysu aš jumi, vaikeliai, kap Tarybinė armija Oderį šturmau. Nugi vejam mes tų vokiecį, vejam ir pribėgom Oderio upį. Dzidelė, platesnė kap mūs Nemunas, o dar buvo pavasaris, vanduoj cik sūkuriuoja. Nu kų vokiecys puolė in vandenį ir plaukia kiton pusėn, o mumiem jį raikia vycis. Kas kų stvėrė: kas lantų, kas rūstų, o aš gi žūrau, kad netoliesna artas laukas ir plūgas paliktas stovi. Ilgai nemislinis aš už to plūgo ir... perplaukiau.“

          Po šių žodzių stojos mircina cyla. Ciktai paskum vaikai visu rozu cik:  „Cha-cha-cha“. Mokytoja juos ramina, niekap nuraminc negali, o ciej nat už pilvų susėmį juokias.

          Dar ir dabar suscikį prismenam tų baikų, kap Kuzma per Oderį an plūgo plaukė. Arba sako: „Kas an ko, o Kuzma an plūgo per Oderį perplaukė“.

 

          Papasakojo Loreta Gedminienė dabar iš Alytaus

Apie platų Naujalių Nemunėlį

          Marcinkonys- dzidelys kaimas ir jan daug kampų. Yra Stacija, yra Januliai, yra Geniai, yra ir Naujaliai. Tai va per tuos Naujalius teka tokia upelaitė, dar kap kadu vadzinama Nemunėliu.

          Kartų toks žmogelis buvo nuajis Naujaliuosna sveciuosna. O jo mada tokia prieš sakant žodzį dar pasakyc „o“.

Nu ir aišku jį tynai godniai privaišino ir arielkos netrūko. Ir aina jisai jau namopi. Tamsu nor akin dūrk. Aina, aina ir prieina upelaitį tų, ale lieptėlio nesmato. Tai jis mislina sau: perbrisu, bus graicau nei lieptų susrasu, to gi upelaitės du, trys metrai plocio ir gylio ligi kelių. Insibrido ir aina, ale kap ty jis apsisukė, kad pradėj aic ne skersos ale išilgos. Aina, aina , o kranto kap nėr, tep nėr. Tadu jis ir sako sau:

O..., o..., o... platus tas Naujalių o... Nemunėlis

Papasakojo Puočiauskas Kęstas iš Marcinkonių kaimo